Mokslininkai jau dešimtmečius bando klasifikuoti emocijas. Tačiau dėl tikslios klasifikacijos sutariama labai nedaug. Pamiršus emocijų klasifikaciją, nesutariama net dėl tinkamo emocijos apibrėžimo.

Prieš kalbėdami apie pirmines ir antrines emocijas, pirmiausia apibrėžkime emocijas.

Mėgstu viską supaprastinti, todėl pateiksiu jums paprasčiausią būdą, kaip nustatyti, ar kažkas yra emocija. Jei galite nustatyti vidinę būseną, ją įvardyti ir tą įvardijimą įrašyti po žodžių "Jaučiuosi...", vadinasi, tai yra emocija.

Pavyzdžiui, "man liūdna", "jaučiuosi keistai" ir "jaučiu alkį". Liūdesys, keistumas ir alkis yra emocijos.

Dabar pereikime prie techniškesnio emocijų apibrėžimo.

Emocija - tai vidinė fiziologinė ir psichinė būsena, skatinanti mus imtis veiksmų. Emocijos - tai pasekmės to, kaip sąmoningai ar nesąmoningai interpretuojame savo vidinę (kūno) ir išorinę aplinką.

Kai tik mūsų vidinėje ir išorinėje aplinkoje įvyksta pokyčių, kurie turi įtakos mūsų tinkamumui (išgyvenimo ir dauginimosi sėkmei), patiriame emocijas.

Emocija skatina mus imtis veiksmų. "Kokių veiksmų?" - galite paklausti.

Iš tikrųjų bet koks veiksmas - nuo įprastų veiksmų iki bendravimo ir mąstymo. Tam tikros emocijos gali paskatinti tam tikrus mąstymo modelius. Mąstymas taip pat yra veiksmas, nors ir protinis.

Emocijos atpažįsta grėsmes ir galimybes

Mūsų emocijos skirtos grėsmėms ir galimybėms vidaus ir išorės aplinkoje atpažinti.

Kai patiriame grėsmę, patiriame neigiamas emocijas, kurios verčia mus jaustis blogai. Blogi jausmai motyvuoja mus pašalinti grėsmę. Kai patiriame galimybę arba teigiamą rezultatą, jaučiamės gerai. Geri jausmai motyvuoja mus siekti galimybės arba toliau daryti tai, ką darome.

Pavyzdžiui, pykstame, kai esame apgauti (išorinė grėsmė). Pyktis skatina mus susidurti su apgaviku, kad galėtume atgauti savo teises arba nutraukti blogus santykius.

Mus domina potencialus romantinis partneris (išorinė galimybė). Šis susidomėjimas skatina mus siekti santykių galimybės.

Kai mūsų organizme trūksta maistinių medžiagų (vidinė grėsmė), jaučiame alkį, kuris skatina mus papildyti maistinių medžiagų atsargas.

Kai galvojame apie malonius prisiminimus iš praeities (vidinė galimybė), esame motyvuoti juos išgyventi ir vėl patirti tą pačią vidinę būseną (laimę).

Taigi, norint suprasti emociją, labai svarbu suprasti, kokia konkreti situacija ar įvykis sukelia emociją.

Kita vertus, nuotaika yra ne kas kita, kaip ne tokia intensyvi, pailgėjusi emocinė būsena. Kaip ir emocijos, nuotaikos taip pat būna teigiamos (geros) arba neigiamos (blogos).

Kas yra pirminės ir antrinės emocijos?

Daugelis socialinių mokslų atstovų manė, kad žmonės turi pirmines ir antrines emocijas. Pirminės emocijos - tai instinktai, kuriais dalijamės su kitais gyvūnais, o antrinės emocijos yra išskirtinai žmogiškos.

Kitas panašus požiūris teigia, kad pirminės emocijos mumyse įsitvirtino evoliucijos metu, o antrinių emocijų išmokstama per socializaciją.

Abu šie požiūriai yra nenaudingi ir nepagrįsti įrodymais2.

Nė viena emocija nėra svarbesnė už kitą. Taip, kai kurios emocijos turi socialinių komponentų (pvz., kaltė ir gėda), bet tai nereiškia, kad jos neišsivystė.

Geriau emocijas klasifikuoti pagal tai, kaip jas patiriame.

Pagal šį skirstymą pirminės emocijos yra tos, kurias pirmiausia patiriame susidūrę su aplinkos pokyčiais. Tai mūsų pirminis aiškinimas pakeitimo.

Ši pirminė interpretacija gali būti sąmoninga arba nesąmoninga. Paprastai ji būna nesąmoninga.

Taigi pirminės emocijos yra greita pirminė reakcija į grėsmes ar galimybes mūsų aplinkoje. Priklausomai nuo situacijos, bet kuri emocija gali būti pirminė. Vis dėlto pateikiame dažniausiai pasitaikančias pirmines emocijas:

Galite būti maloniai nustebintas (galimybė) arba nemaloniai nustebintas (grėsmė). Susidūrimas su naujomis situacijomis sukelia nuostabą, nes jos suteikia galimybę sužinoti ką nors naujo.

Pavyzdžiui, pastebite, kad maistas kvepia nemaloniai (interpretacija), ir jaučiate pasibjaurėjimą (pirminė emocija). Jums nereikia daug galvoti, kad pajustumėte pasibjaurėjimą.

Pirminės emocijos paprastai veikia greitai ir reikalauja minimalaus kognityvinio aiškinimo.

Tačiau pasitaiko atvejų, kai pirminę emociją galite pajusti po ilgo aiškinimo laikotarpio.

Paprastai tai situacijos, kai interpretacijos nėra aiškios iš pirmo žvilgsnio. Prireikia tam tikro laiko, kad būtų pasiekta pirminė interpretacija.

Pavyzdžiui, viršininkas išsako jums komplimentą iš nugaros: "Jūsų darbas buvo stebėtinai geras." Šiuo metu apie tai daug negalvojate, bet vėliau, kai susimąstote, suprantate, kad tai buvo įžeidimas, kuris reiškia, jog paprastai nedirbate gerai.

Dabar jaučiate apmaudą kaip uždelstą pagrindinę emociją.

Antrinės emocijos - tai mūsų emocinės reakcijos į pirmines emocijas. Antrinė emocija - tai jausmai, kuriuos jaučiame dėl to, ką jaučiame arba ką tik jautėme.

Jūsų protas yra tarsi interpretacijos mašina, kuri nuolat interpretuoja dalykus, kad sukeltų emocijas. Kartais jis interpretuoja jūsų pirmines emocijas ir, remdamasis šia interpretacija, sukelia antrines emocijas.

Antrinės emocijos paprastai trunka ilgiau nei pirminės. Jos užgožia pirmines emocijas ir apsunkina mūsų emocines reakcijas.

Dėl to negalime suprasti, kaip iš tikrųjų jaučiamės ir kodėl. Tai neleidžia mums sveikai elgtis su pirminėmis emocijomis.

Pavyzdžiui, esate nusivylęs (pirminis), nes sumažėjo jūsų verslo pardavimai. Šis nusivylimas atitraukia jūsų dėmesį nuo darbo ir dabar pykstate ant savęs (antrinis), kad esate nusivylęs ir išsiblaškęs.

Antrinės emocijos visada yra nukreiptos į save, nes, žinoma, mes patys jaučiame pirmines emocijas.

Dar vienas antrinės emocijos pavyzdys:

Sakydamas kalbą jaučiate nerimą (pirminis jausmas). Tada jaučiatės sutrikęs (antrinis jausmas) dėl to, kad jaučiate nerimą.

Kadangi antrinės emocijos paprastai trunka ilgiau, esame linkę jas išlieti ant kitų žmonių. Klasikinis pavyzdys: žmogus išgyvena blogą dieną (įvykis), tada blogai dėl to jaučiasi (pirminė). Tada jis supyksta (antrinė) dėl to, kad blogai jaučiasi, ir galiausiai pyktį išlieja ant kitų.

Tokiose situacijose labai svarbu atsigręžti atgal ir išsiaiškinti, iš kur iš tikrųjų kyla jūsų jausmai. Šiuo atžvilgiu padeda pirminių ir antrinių emocijų atskyrimas.

Iš kur kyla antrinės emocijos?

Antrinės emocijos kyla iš pirminių emocijų interpretacijos. Paprasta. Dabar, kaip kaip mes interpretuojame savo pirmines emocijas, priklauso nuo keleto veiksnių.

Jei pirminė emocija jaučiasi blogai, tikėtina, kad ir antrinė emocija jausis blogai. Jei pirminė emocija jaučiasi gerai, tikėtina, kad ir antrinė emocija jausis gerai.

Taip pat žr: Kas daro moterį patrauklią vyrams

Noriu atkreipti dėmesį, kad kartais pirminės ir antrinės emocijos gali būti tos pačios. Pavyzdžiui, atsitinka kažkas gero, ir žmogus jaučiasi laimingas (pirminė). Tada žmogus jaučiasi laimingas (antrinė) dėl to, kad jaučiasi laimingas.

Antrinės emocijos paprastai sustiprina pirminių emocijų valentingumą (pozityvumą arba negatyvumą).

Antrinėms emocijoms didelę įtaką daro mūsų mokymasis, išsilavinimas, įsitikinimai ir kultūra. Pavyzdžiui, daugelis žmonių susierzina (antrinės), kai jaučia neigiamas emocijas (pirminės).

Jei nuolat čia skaitote, žinote, kad neigiamos emocijos turi savo paskirtį ir iš tikrųjų gali būti naudingos. Per švietimą pakeitėte neigiamų emocijų aiškinimą.

Kelios pagrindinės emocijos

Ne visada įvykius interpretuojame vienaip ir jaučiame vienaip. Kartais tas pats įvykis gali sukelti kelias interpretacijas, taigi ir kelias pirmines emocijas.

Taigi žmonės gali vienu metu išgyventi dvi ar daugiau emocijų.

Į klausimą "Kaip tu jautiesi?" ne visada galima atsakyti vienareikšmiškai. Asmuo gali atsakyti maždaug taip:

"Aš jaučiuosi gerai, nes... bet taip pat jaučiuosi blogai, nes..."

Taip pat žr: Vyrų ir moterų konkurencija

Įsivaizduokite, kas nutiktų, jei šios kelios pirminės emocijos sukeltų savo antrines emocijas. Štai kodėl emocijos gali būti tokios sudėtingos ir sunkiai suprantamos.

Šiuolaikinė visuomenė, turtinga savo kultūra ir išsilavinimu, leidžia mums pridengti pirmines emocijas įvairiais interpretacijos sluoksniais.

Dėl to žmonės praranda ryšį su savo pirminėmis emocijomis ir galiausiai nesupranta savęs. Savęs pažinimą galima vertinti kaip procesą, kurio metu sluoksnis po sluoksnio nuimamas antrinių emocijų sluoksnis ir žvelgiama pirminėms emocijoms tiesiai į akis.

Tretinės emocijos

Tai emocinės reakcijos į antrines emocijas. Tretinės emocijos, nors ir retesnės už antrines, dar kartą parodo, kokie daugiasluoksniai gali būti emociniai išgyvenimai.

Įprastas tretinės emocijos pavyzdys būtų:

Apgailestaujate dėl to, kad pykstate ant savo mylimo žmogaus (antrinis) - pyktis kilo dėl to, kad dėl blogos dienos jautėtės irzlus (pirminis).

Nuorodos

1. Nesse, R. M. (1990). Evoliuciniai emocijų paaiškinimai. Žmogaus prigimtis , 1 (3), 261-289.
2. Smith, H., & Schneider, A. (2009). Sociologiniai metodai ir tyrimai , 37 (4), 560-589.