Mums būdinga ieškoti ryšių su artimiausiais genetiniais giminaičiais - savo šeimos nariais. Kuo daugiau šeimos narių bendrauja tarpusavyje ir padeda vieni kitiems, tuo didesnė tikimybė, kad jų genofondas išliks ir dauginsis.

Kitaip tariant, mums visiems būdingas lūkestis sulaukti pagalbos ir paramos iš artimiausių šeimos narių. Tai ypač pasakytina apie tėvų ir vaikų santykius.

Nors galite būti atsiskyrę nuo brolių ir seserų bei išplėstinės šeimos narių, kai žmonės sako, kad jaučiasi atsiskyrę nuo šeimos, jie dažniausiai turi omenyje tėvus.

Taip yra todėl, kad lūkesčiai gauti savo poreikių patenkinimą yra didžiausi su tėvais. Vaikai turi didelių lūkesčių iš tėvų, nes jie nuo jų priklauso ilgą laiką, kol gali pasirūpinti savimi.

Priežastys, dėl kurių jaučiamas atotrūkis nuo šeimos

Kuo didesni lūkesčiai, tuo didesnis nusivylimas (ir atotrūkis). Kai vaikai mano, kad tėvai nepakankamai patenkino jų poreikius, jie jaučiasi nuo jų atskirti.

Žmogaus prigimties esmė - siekti abipusių santykių šeimoje ar už jos ribų. Kai manome, kad mūsų poreikiai santykiuose nėra patenkinami, atsiranda atsiskyrimas. Šių jausmų tikslas - paskatinti mus pasitraukti iš santykių ir ieškoti geresnių, abipusiai naudingų santykių.

Panagrinėkime keletą konkrečių priežasčių, kodėl jaučiatės atskirti nuo šeimos:

1. Piktnaudžiavimas

Jei jūsų šeimos nariai kaip nors jus išnaudojo, greičiausiai jaučiatės nuo jų atsiskyrę. Esame sukurti taip, kad ieškotume ne tik abipusiai naudingų, bet ir nekenksmingų santykių. Atsiskyrimas nuo toksiškų santykių yra gynybinė priemonė, kurią protas naudoja, kad išvengtų tolesnės žalos.

2. Aplaidumas

Nors smurtą galima pastebėti, tačiau nepriežiūra yra subtilesnė. Vienas iš tėvų gali ir nesielgti smurtaujančiai, tačiau gali tyčia ar netyčia aplaidžiai elgtis.

Vaikui iš tėvų reikia meilės, laiko ir kitų išteklių. Kai tėvai šių poreikių nepatenkina, vaikas nesukuria prieraišumo prie jų.

Emocinė nepriežiūra vaikystėje gali pasireikšti nuo kokybiško laiko neskyrimo iki fizinio ir (arba) emocinio nedalyvavimo vaiko gyvenime. Be kita ko, ji lemia emociškai nutolusius santykius su tėvais1.

3. Įkalinimas

Mes suartėjame su žmonėmis, kurie tenkina mūsų poreikius, ir nutolstame nuo tų, kurie jų netenkina. Tačiau yra ir toks dalykas kaip per didelis suartėjimas. Būtent taip nutinka, kai esame įsitraukę.

Susipynusioje šeimoje šeimos nariai yra pernelyg priklausomi vienas nuo kito. Tarp jų nėra jokių ribų, jokio privatumo. Tėvai nemato savo vaiko kaip individo.

Paauglystėje vaikai pradeda kurti savo tapatybę. Jei jie yra susieti su tėvais, kyla konfliktas tarp to, kas jie yra, ir to, kuo jie nori būti, ir dėl to nutrūksta ryšys.

4. Tėvų palankumas

Tėvų favoritizmas yra tada, kai vienas iš tėvų arba abu tėvai teikia pirmenybę vienam vaikui, o ne kitiems. Jie skiria savo laiką, energiją ir kitus išteklius vienam vaikui kitų vaikų sąskaita. Tai pastebi apleisti vaikai ir išsiugdo pasipiktinimą bei atskirtį.

5. Vertybių susidūrimas

Kai paaugliai leidžiasi į kelionę, kad susikurtų savo tapatybę, jie turi palikti tai, kuo buvo, kad taptų tuo, kuo nori būti. Tai, kuo jie buvo, buvo pasiskolinta iš jų tėvų, todėl tarp jų ir tėvų kyla vertybių susidūrimas.

Kadangi sunku užmegzti ryšį su tais, kurie nepritaria jūsų vertybėms, atsiranda atotrūkis.

6. Ryšys su kitu žmogumi

Jei vaikystėje dėl kokių nors priežasčių tėvai negalėjo jumis pasirūpinti, tikėtina, kad jumis rūpintis ėmėsi platesnės šeimos nariai.

Nors tikimės, kad mumis rūpinsis artimiausi genetiniai giminaičiai, galime prisirišti prie kiekvieno, kuris mumis rūpinasi.

Galiausiai išgyvenimui svarbiausia yra gauti meilę ir rūpestį, o ne tai, iš ko juos gauname. Vaikas negali atsisakyti išplėstinės šeimos narių pagalbos, nes iš pradžių to tikisi tėvai.

Kai prie ko nors prisirišate, esate linkę atsiriboti nuo kito. Jei išplėstinės šeimos nariai jumis rūpinosi labiau nei tėvai, jausitės labiau prisirišę prie pirmųjų.

7. Kompetencijos stoka

Visas tėvų rūpinimosi tikslas - ugdyti vaikų gebėjimus, kurie padėtų jiems išgyventi ir klestėti pasaulyje.2

Tėvai turi išmokyti vaikus daugybės protinių, socialinių ir gyvenimo įgūdžių. Jei jie to nepadaro, vaikai jaučiasi nepasirengę kovoti su dideliu blogu pasauliu, į kurį jiems teks žengti. Jie jaučiasi be tėvų.

Dėl to kyla nepasitenkinimas ir nutrūksta ryšys.

Žinoma, kai vaikai užauga ir pradeda daugiau bendrauti su pasauliu, jie randa mokytojų ir mentorių, iš kurių gali mokytis. Tačiau ta liepsna dėl neišsipildžiusių tėvų lūkesčių lieka gyva jų viduje.

Todėl žmonės, žavėdamiesi savo mokytojais ar mentoriais, dažnai sako:

"Jis - tėvas, kurio niekada neturėjau."

Išlaikykite pagarbų atstumą

Kai kalbama apie atsiskyrimą, šeimos ir draugų atveju jis skiriasi. Kai atsijungiate nuo draugų arba su kuo nors išsiskiriate, galite daugiau niekada apie juos negalvoti. Galbūt kartais jų pasiilgsite, bet dažniausiai būsite laimingi, kad nutraukėte ryšį.

Nors tai nėra neįmanoma, nutraukti ryšius su šeima yra sunku. Jei tai padarysite, teks susidurti su kaltės jausmu.

Net jei nejaučiate ryšio su šeimos nariu, nerekomenduoju nutraukti ryšių su juo, jei negalite susidoroti su kaltės jausmu.

Vietoj to turėtumėte stengtis išlaikyti vadinamąją "pagarbią distanciją". Elgiatės su jais gerai, gerbiate juos ir atliekate savo pareigas, bet emociškai neįsitraukiate. Nepadarote jų svarbia savo gyvenimo dalimi. Paliekate juos nuošalyje.

Jūs liekate atsiskyrę ir nesistengiate vėl užmegzti ryšio.

Ši strategija puikiai veikia saugant jūsų psichinę sveikatą. Jei išliesite praeities nuoskaudas, tai tik sukels nereikalingų konfliktų. Jei ginčysitės ir kovosite su jais, jie gali panaudoti jūsų ginčus ir kovą kaip ginklą kaltės jausmui suvaldyti.

Laikantis pagarbaus atstumo, nesuteikiate jiems jokios priežasties kovoti ir tuo pačiu išlaikote savo ribas. Tai taip pat padeda išvengti kaltės jausmo dėl atsiskyrimo nuo artimų genetinių giminaičių.

Nuorodos

1. Musetti, A., Grazia, V., Manari, T., Terrone, G., & Corsano, P. (2021). Vaikų emocinės nepriežiūros ir su tėvais susijusios paauglių vienatvės sąsajos: savęs ir kitų diferenciacija ir emocinis atsiskyrimas nuo tėvų kaip tarpininkai. Piktnaudžiavimas vaikais & amp; nepriežiūra , 122 , 105338.
2. Geary, D. C., & Flinn, M. V. (2001). Žmogaus tėvų elgsenos evoliucija ir žmonių šeima. Tėvystė , 1 (1-2), 5-61.