Išsivystęs psichologinis mechanizmas - tai organizme esanti elgesio programa, kuria siekiama užtikrinti organizmo išlikimą ir sėkmingą dauginimąsi.

Per organizmo evoliucijos laikotarpį atrenkamos ir perduodamos kitoms kartoms elgsenos strategijos, leidžiančios sėkmingai išgyventi ir daugintis.

Todėl šiandien organizme matomos elgsenos strategijos atsirado todėl, kad jos padėjo organizmui išgyventi ir daugintis per visą evoliucijos istoriją. Nepalankios elgsenos strategijos buvo evoliucijos išnaikintos ir išnyko iš didžiosios populiacijos dalies.

Išsivysčiusių psichologinių mechanizmų mechanika

Geriausias būdas suprasti išsivysčiusių psichologinių mechanizmų veikimą yra analogija, kaip veikia kompiuteris, kurios mus mokė mokykloje...

Visus kompiuterius sudaro trys dalys: įvestis, procesorius ir išvestis. Įvestis (pelė / klaviatūra / jutiklinis ekranas) teikia informaciją procesoriui (CPU), kuris pagal programą atlieka skaičiavimus ir pateikia išvestį (tai, ką matote kompiuterio ekrane).

Išsivysčiusio psichologinio mechanizmo veikimo schema atrodo beveik taip pat...

Vietoj klaviatūrų ir jutiklinių ekranų, kyšančių iš kūno, gyvi organizmai turi jutimus, kuriais nustato, kas vyksta aplinkoje. Mes, žmonės, turime regą, uoslę, skonį, lytėjimą ir klausą.

Informacija, kurią surenkame pojūčiais, perduodama smegenims, mūsų kūno centriniam procesoriui. Tada smegenys įjungia sprendimų priėmimo taisykles, atlieka skaičiavimus, sąnaudų ir naudos analizę ir t. t., kad galiausiai sukurtų rezultatą, t. y. mūsų elgesį.

Kyla svarbus klausimas: nors žinome, kad žmonės programuoja kompiuterio procesorių, kad jis darytų tai, ką jis daro, tačiau kas ar kas programuoja žmogaus smegenis?

Atsakymas - evoliucija. Skaičiavimai, kuriuos sąmoningai ar nesąmoningai atliekame savo smegenimis, yra mūsų išsivysčiusių psichologinių mechanizmų rezultatas.

Kadangi išsivystę psichologiniai mechanizmai veikia tam, kad užtikrintų mūsų išlikimą ir reprodukcinę sėkmę, galima teigti, kad visų mūsų išsivysčiusių elgsenų galutinis tikslas yra užtikrinti mūsų išlikimą ir reprodukcinę sėkmę.

Tai nesunku pastebėti gyvūnams. Beveik visi jų veiksmai tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su jų išlikimu ir (arba) dauginimusi. Maisto ir partnerių paieška, grobio ieškojimas, plėšrūnų vengimas - beveik nieko kito gyvūnai nedaro.

Jie panašūs į pačius paprasčiausius kompiuterinius modelius - kompiuterinius modelius, suprogramuotus su keliomis pagrindinėmis programomis, kurios juos tik paleidžia.

Su žmonėmis yra kiek kitaip. Mes turime išsivysčiusius psichologinius mechanizmus, kurių galutinis tikslas - užtikrinti išlikimą ir reprodukcinę sėkmę, tačiau tas pačias užduotis atliekame daug pažangesniais būdais.

Mūsų smegenys yra tarsi šiuolaikiniai kompiuteriai, kurie ne tik gana efektyviai atlieka pagrindines funkcijas, bet ir geba atlikti pridėtinės vertės užduotis, kurios, iš pirmo žvilgsnio, gali atrodyti nesusijusios su mūsų išgyvenimo ar dauginimosi poreikiais. Tačiau gilesnė analizė dažnai atskleidžia, kad jos yra susijusios su mūsų išgyvenimo ar dauginimosi poreikiais.

Pavyzdžiui, humoro jausmas gali atrodyti nieko bendro su mūsų evoliuciniais poreikiais neturintis bruožas. Mes nematome gyvūnų, kurie vaidina komedijas. Tačiau žmonėms tai rodo intelektą, kuris abiejų lyčių atstovams atrodo patrauklus.

Kartu negalima paneigti, kad mūsų smegenys yra tokios pažangios, kad iš tikrųjų galime peržengti evoliucinės programos reikalavimus. Kitaip tariant, mes gali ir elgtis taip, kad tai prieštarautų mūsų evoliucinei programai.

Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie nusižudo, nors išgyvenimas yra svarbus mūsų evoliucinio programavimo tikslas. Taip pat yra žmonių, kurie nusprendžia neturėti vaikų, nors reprodukcinė sėkmė yra svarbiausias mūsų evoliucinio programavimo tikslas.

Tai tapo įmanoma dėl mūsų išvystytų smegenų. Kaip ir pažangūs kompiuteriai, mūsų smegenys gali lanksčiai atlikti operacijas, todėl galime užsiimti veikla, kuri, atrodytų, prieštarauja tam, ką turėtų daryti išsivystę psichologiniai mechanizmai.

Būtent čia ir atsiranda praeities gyvenimo patirtis. Mūsų asmenybė yra mūsų evoliucinių potraukių ir poreikių, kuriuos išsiugdėme dėl praeities gyvenimo patirties, junginys.

Kai buvo sukurti pirmieji kompiuteriai, niekas nepagalvojo, kad vieną dieną jie gali būti užkrėsti virusais. Lygiai taip pat, kaip į šiuolaikinį kompiuterį galima įdiegti virusinę programinę įrangą, kuri jį sugadina, taip ir žmogaus praeities gyvenimo patirtis gali priversti jį elgtis taip, kad bent jau kai kuriais atvejais jis elgsis priešingai savo evoliuciniam užprogramavimui.

Tačiau daugeliu atvejų žmogaus praeities gyvenimo patirtis formuoja jo psichiką taip, kad ji tenkina tik jo evoliucinius poreikius.